- luošas
- 2 lúošas, -à adj. (3) K, NdŽ
1. R233, B, BPII211 kuris neturi ar nevaldo kojos, rankos ar kitos kūno dalies; kurio koja, ranka ar kita kūno dalis sulaužyta: Sirgti ar luošu tapti nė viens pri gyvo kaklo nenorėjo S.Dauk. Kad mergaitė išaugs luoša, pats grauši pirštus žento negaudamas J.Balt. Ir atėjo jop daugel žmonių, turėdami su savim … luošus BtMt15,30. Luošas nuo pat savo gimimo, kurs niekuomet nebuvo vaikščiojęs SkvApD14,7. | Luoša (kepestuojama) eisena rš.
luošaĩ adv. K.2. paliegęs, nesveikas: Ans lúošas ant akių, serga, kad skauda J. Kurčia esu, luoša, kokia bus mano ateitis? LzP. Marė jau merga, o Kaziuką, tą paliegėlį, sako Pikčiurnienė, išduotumėm į kokią nors luošųjų įstaigą I.Simon. Didžiausias kryžius – gauti lúošą vyrą Skr. Vieton luošo kūno įgijo milžino ūgį ir sparnus ant pečių V.Kudir. | prk.: Kuršaitis … geriaus permanė lietuvišką priegaidę ir lietuvišką tarsnių būdą; todėl jo raštuose nėra luošų žodžių Jn.
Dictionary of the Lithuanian Language.